11 Kov Supraskime atleidimo prasmę

Sąmoningai pasirinkti atleidimą galime, jei suprantame, kokia yra atleidimo prasmė. Kodėl verta atleisti? Šį klausimą galime sau užduoti, kai būsime pakankamai nurimę ir susiradę ramią vietelę refleksijoms. Palaukime, kokie atsakymai iškils. Tuomet paklauskime filosofų.

Pavyzdžiui, Marko Aurelijaus [1]. Jo požiūriu, „geriausias būdas apsiginti yra neatsilyginti tuo pačiu“. Markui Aurelijui pritartų Spinoza, kuris atskleidė dėsningumą: į neapykantą atsakius neapykanta, neapykanta stiprėja. Tik meilė gali nugalėti neapykantą. Sąmoningumas nukreipia mus į atjautą. Markas Aurelijus irgi atkreipia dėmesį į bendrystės su kitais žmonėmis, net ir mus įskaudinusiais, pajautimą: „Kai tave piktina kieno nors blogas poelgis, pasižiūrėk į save ir pagalvok, ar tu pats panašiai nesielgi, – pavyzdžiui, laikydamas gėriu pinigus, malonumus, šlovę ir panašius dalykus. Tada greitai pamirši savo pasipiktinimą, nes suprasi, jog kažkas jį privertė taip pasielgti. Kas jam beliko daryti? Jeigu gali, pašalink priežastis, verčiančias jį taip elgtis“. Pagalvokime, kas tas „kažkas“, kas privertė kitą žmogų suklysti, pasielgti netinkamai? Vaikystės traumos, mąstymo klaidos, ribojantys įsitikinimai, baimės… Stoikai mano, kad žmogus nėra laisvas, kai klysta, nes kas gi nori gyventi klysdamas? Štai kodėl Markas Aurelijus teigia, kad kažkas privertė žmogų blogai pasielgti, nes žmogus nebuvo tuo momentu laisvas nuo savo emocijų ar impulsų veikti. Todėl galime jį atjausti. 

Edith Eger [2], išgyvenusi Aušvicą, panašiai kaip Markas Aurelijus sako: paieškokime nacisto savyje… Anot jos, „laisvė reiškia, kad kiekvieną akimirką renkamės, ar ieškoti savo vidinio nacisto, ar vidinio Gandžio. Meilės, su kuria gimėme, ar neapykantos, kurios išmokome. Vidinis nacistas yra jūsų dalis, galintis teisti ir suturėti atjautą, jis neleidžia jaustis laisvam ir baudžia kitus, kai reikalai pakrypsta ne taip, kaip norėjote“.

Markas Aurelijus atskleidžia dar vieną atleidimo prasmę: už savo savijautą ir elgesį esame atsakingi patys, o ne kitas žmogus. „Kas nors ims mane niekinti? Tegu; aš tik žiūrėsiu, kad nepadaryčiau arba nepasakyčiau ko nors verto paniekos. Ims manęs neapkęsti? Tegu; aš liksiu visiems palankus ir linkintis gera, pasirengęs ir jam pačiam parodyti jo klaidą be pykčio ir be puikybės“.

Atleidimo kitam ir atleidimo sau prasmė yra ta pati: atleidžiame ne dėl kito, o dėl savo gerovės. 

Literatūra: 

[1] Markas Aurelijus. (2022). Sau pačiam. Alma Littera.

[2] Edith Eger. (2022). Dovana. Alma Littera.