Sekite mus socialiniuose tinkluose:

Pilnaprotavimo ir atjautos sau panašumai bei skirtumai pagal K. Neff

Atjauta apima jautrumą kančios patirčiai ir gilų norą kančią palengvinti. Jei atsitiktinai eidami gatve pamatysite benamį, tai norėdami pajausti atjautą, turime pripažinti skausmo buvimą. Užuot skubėję pro benamį, turėtume sustoti ir įsisąmoninti, koks sunkus jo gyvenimas. Tą akimirką, kai matai vyrą kaip
žmogų, kuriam skauda, širdyje atsiranda rezonansas, akimirką pajuntame kančią. Užuot ignoravę šį patyrimą, pastebime, kad mus jaudina žmogaus padėtis, gimsta noras kažkaip padėti. Užuot žvelgus į vyrą kaip į kažką atskiro, kas su tavimi nesusiję, imi suprasti, kad visi žmonės kenčia ir jiems visiems reikia atjautos.

K.Neff (2003) atjautą sau apibrėžė kaip susidedančią iš trijų pagrindinių elementų: gerumo, bendražmogiškumo (common humanity) ir pilnaprotavimo (mindfulness). Elementams sąveikaujant tarpusavyje sukuriama atjautos sau sistema. Dėmesingas įsisąmoninimas – tai metakognityvinis įgūdis, kai dėmesys nukreipiamas į dabarties patirtis pasitelkus smalsumą, priėmimą, atsisakant vertinimo. Abiems procesams svarbu atsisukti į skaudžią patirtį, kad sumažėtų reaktyvumas. Pilnaprotavimo metu priimame bet kokią patirtį – teigiamą, neigiamą, neutralią. Dėmesingo įsisąmoninimo galime mokytis
valgydami raziną, tačiau nebus prasmės tuo metu savęs atjausti (nebent turėjote traumuojančios razinų valgymo patirties vaikystėje).

Kaip konstruktas, atjauta sau, taip pat yra daug platesnis, nei pilnaprotavimas ir apima papildomus gerumo sau bei bendražmogiškumo elementus: aktyviai raminame bei guodžiame (save), kai atsiranda skausminga patirtis bei prisimename, kad tokios patirtys yra buvimo žmogumi dalis. Šių elementų nėra per se pilnaprotavime, nors tai gali lydėti, atsirasti įsisąmoninant patirtis ir emocijas.

Pilnaprotavimas – susijęs su vidinėmis patirtimis, o atjauta sau – su tuo, kuris patiria kančią. Įsisąmoninimo metu nevertinančiai priimame mintis, emocijas, pojūčius, kurie kyla DABAR. Atjauta sau kyla iš noro, kad visos būtybės būtų laimingos ir laisvos nuo kančios. Atjautos sau metu mokomės priimti dabarties akimirkos patirtį, tokią, kokia ji yra be pasipriešinimo, bet vis tiek laikydami skausmą šiltame gailestingumo glėbyje. Būtinas atsargumas, kad atjauta netaptų nauja pasipriešinimo forma (būsiu sau geras, kad skausmas išnyktų).

Visgi kalbant apie atjautos sau ir pilnaprotavimo skirtumus bei panašumus, neturėtume kalbėti, kuris iš jų geresnis. Toks lyginimas būtų lyg bandytumėm sakyti, kad maistas geriau už vandenį. Ypač turint mintyje, jog vandens reikia maistui auginti (kaip pilnaprotavimo reikia atjautai sau auginti). Į atjautą ir pilnaprotavimą tikrai verta žiūrėti kaip į du sparnus, kurie abu reikalingi skrydžiui.

Reda Rizgelytė-Viskontienė
reda@psichologiniskonsultavimas.lt