22 Bir L. Bagdonavičienė. KET ir kitų psichoterapinių metodikų nauda mindfulness praktikose
Patirtinis mokymasis asmeninės praktikos forma buvo laikomas pagrindiniu terapeuto tobulėjimo aspektu nuo tada, kai S. Freudas pirmą kartą pabrėžė asmeninės terapijos svarbą psichoanalitiniam mokymui [1]. Patirtinis arba aktyvus mokymasis buvo nustatytas kaip svarbus procesas, padedantis įgyti, plėtoti ir išlaikyti terapinius įgūdžius ir kompetencijas [2].
Metakognityvinės terapijos (MCT) esminė prielaida yra ta, kad norint taikyti efektyvų psichologinį gydymą, būtina pakeisti metakognicijas. Įsisąmoninimu grįstos kognityvinė (MBCT) /streso valdymo (MBSR) programos bei MCT naudoja psichoedukaciją ir skatina pacientus/klientus praktikuoti įsisąmoninimo meditacijas. Esminis praktikų tikslas – suformuoti metakognityvinį sąmoningumą, t.y., gebėjimą patirti mintis ir emocijas kaip psichikos įvykius, kylančius ir praeinančius prote, kurie gali būti (o gali ir nebūti) susiję su išorine realybe. Tikslas yra ne keisti „disfunkcines“ mintis, bet išmokti patirti jas kaip vidinius įvykius, atskirtus nuo savojo „Aš“.
Kalbant apie poreikius, žmogus turi įgimtą norą tenkinti poreikius, ir patiria kentėjimą, jei poreikis nėra tenkinamas. Tam, kad gebėtume suprasti savo poreikius, svarbu išlavinti gebėjimą suprasti, kas vyksta mūsų vidiniame gyvenime. Gyvenimo eigoje didžiąją laiko dalį veikiame automatiniame pilote, kuomet mūsų protas veikia be esamo momento patirčių atpažinimo ir įsisąmoninimo. Kognityvinės elgesio terapijos (KET) mokymo programose patyriminis arba aktyvus mokymasis paprastai apima terapeuto praktikuojančius įgūdžius, žaidžiant vaidmenimis ir atliekant KET praktikas. KET praktikai [3] atkreipė dėmesį ir rekomendavo, jog KET intervencijų praktikavimas pačiam kaip terapeutui yra svarbus šių tradicinių mokymosi galimybių papildymas. KET intervencijų ir strategijų praktikavimas naudojant asmeninę terapeuto patirtį yra įprasta KET seminarų, mokymų arba savarankiškų užduočių dalis.
Iki 2000 m. asmeninė praktika (AP) terapeutams dažniausiai reiškė asmeninę terapiją. Neseniai atsirado naujas AP vaizdas, kuriame meditacija pagrįstos programos ir terapijos savipraktikos (SP) / savirefleksijos (SR) programos vaidina vis didesnį vaidmenį mokyme ir asmeniniame / profesiniame tobulėjime. Tyrime [4] atskleidė SP ir SR suteikia KET praktikams gilesnį pažinimo/suvokimo jausmą, pagerina tarpasmeninius įgūdžius, KET modelio suvokimą, KET vertės suvokimą, geresnį savęs suvokimą. Daugybė tyrimų patvirtina SP/SR kaip patyriminį mokymosi procesą, kuris palengvina terapinių įgūdžių įgijimą daugelyje KET kompetencijų ir parodo vertingą specialisto potencialą [5]. BSR tikslas – per struktūriškai atliekamas pratybas, natūraliai įdiegti į kasdieninį žmogaus gyvenimą didesnį adaptyvumą ir funkcionalumą suteikiančius ir lavinančius įgūdžius.
Jei mes neapsispręsime praktikuoti teorijos, kurią mes žinome, neišmoksime atsisukti į sunkias, diskomfortą keliančias patirtis, negebėsime pripažinti jų egzistavimo ir negebėsime jų priimti. Ar mes mokysimės KET, schemų terapijos, atjautos terapijos ar kitų terapijos krypčių, žinojimas apie praktikas nepadės įgyti patyriminių įgūdžių, kurie padėtų geriau funkcionuoti gyvenime. Įsisąmoninimas stipriai koreliuoja su gerove ir suvokta sveikata. MBCT/MBSR lavina gebėjimą pasitraukti/pasišalinti iš įkyraus negatyvaus mąstymo proceso (vienas iš pasiteisinusių būdų pradėti būti „esamajame laike“ yra dėmesio sutelkimas į kūno pojūčius) [6].
Šaltiniai:
[1] https://doi.org/10.1080/16506073.2018.1434678
[2] https://doi.org/10.1017/S1352465809990270
[3] Padesky C.A. (1996). In P. M. Salkovskis (Ed.), Frontiers of Cognitive Therapy. Guilford Press.
[4] https://doi.org/10.1111/papt.12026
