17 Rgp Ką skaityti? Vidinės ramybės šaltinis – stoikų knygos
Ką skaityti, kad sustiprintume savo pasiryžimą kiekvieną dieną pragyventi sąmoningai? Ką skaityti, kai siaučia emocijų audra ar apima nerimas?
„Dauguma taip ir blaškosi tarp mirties baimės ir gyvenimo kančių; vargšai jie: ir gyventi nenori, ir mirti nemoka“ – tai Senekos pastebėjimas, kuris taikliai atskleidžia bendražmogiškas problemas. Aš renkuosi paimti į rankas Senekos, Marko Aurelijaus ar Epikteto knygą, nes stoicizmo filosofija ne tik pagrindiniu gyvenimo tikslu laikė dvasios ramybę, bet ir atitinka daug mindfulness vertybių: gebėjimą būti dabartyje, savo įsitikinimų, nuostatų permąstymą, dėkingumą, gyvenimą harmonijoje su kitais ir pasauliu. Kviečiu išbandyti tokį skaitymo būdą: pasiimti Senekos knygą „Laiškai Lucilijui“ ir kiekvieną dieną perskaityti po vieną laišką, leidžiant sau pabūti su tekstu tiek, kiek norisi, stabtelint prie to sakinio, kurį norisi apmąstyti. Laiškus galima skaityti ir ne iš eilės, nes kiekvienas laiškas gvildena vis kitą temą. Dėmesio centre atsiduria laiko branginimo, draugystės, vienatvės, filosofijos (ir gyvenimo) vertės ir prasmės, godumo, dorybės, dvasios ramybės, įvairių baimių ir aistrų, kančios temos.
Ar sutinkate su stoikų nuomone, kad filosofijai negali nelikti laiko, nes ji yra karalienė? Tuomet šie tekstai bus ir žinių, ir išminties šaltinis (proga permąstyti savo nuostatas), ir terapinė priemonė (ypač „Laiškai Lucilijui“ sudaro įspūdį, kad išmintingas draugas kreipiasi tiesiai į tave, pataria, supranta žmonių silpnybes ir skleidžia ramybę). Stoikai teigia, kad jie netrokšta kančios, kad galėtų įrodyti savo stiprybę, bet trokšta dorybės, kuri padėtų kančią įveikti. Pagrindinė mintis – sunkumams reikia ruoštis iš anksto, neprisirišti prie jokių gyvenimo aplinkybių, nes tikrai laisvas žmogus yra tas, kuris supranta: kol žmogus gyvas, niekas negali atimti iš jo to, ko jis laisva valia niekada nesutiks atiduoti (dvasinėmis vertybėmis grįsto gyvenimo).
